Tautos samprata – paradigmų kaita

Straipsnyje nusvieciama, kaip keitėsi tautos ir tautiskumo sampratos paradigminiai bruožai nuo XVIII a. pab. – XX a. iki mūsų dienų. Vokiecių romantizmo ir klasikinės filosofijos, Apsvietos idėjos padėjo konceptualius, tradicine laikomos tautos sampratos pamatus, pagal kurią tautos yra žmonijos pirmapradės sandaros dalis. Prancūzijos didžiojoje revoliucijoje kilo politinės tautos idėja, teigianti, kad gyventojai, paklūstantys tiems patiems įstatymams, kalbantys ta pacia kalba sudaro tautą (naciją). Iro monarchinės daugiatautės imperijos, steigėsi modernios tautinės valstybės. Susiformavo du sio vyksmo variantai – „vakarietiskasis“ (prancūziskasis) – valstybė sukuria tautą ir „rytietiskasis“ (vokiskasis) – tauta sukuria valstybe, atitinkamai ir du teoriniai tautos ir valstybės santykio modeliai. XX amžiuje moksle vyrauja požiūris, kad svarbiausia tautos kaip pagrindinio istorijos subjekto iskilimo sąlyga buvo politiniai motyvai ir kultūriskai integruojancio spausdinto žodžio plitimas, vykes feodalizmo irimo ir kapitalizmo kilimo laikotarpiu. Dėl politinių motyvų ir visuotinio rastingumo poveikio tautiskumas transformavosi į nacionalizmą kaip ypatingą patriotizmo formą. Kai kurie mokslininkai kuria teorijas, teigiancias, kad tautos yra sukuriamos ar net israndamos kaip „įsivaizduojamos bendruomenės“. Straipsnyje kritiskai vertinami isdėstytų požiūrių argumentai.