Tuberkuliozės mikrobiologinė diagnostika

  Svarbiausias tuberkuliozės diagnostikos kriterijus yra Mycobacterium tuberculosis (M. tuberculosis) padermių ir jų atsparumo prieštuberkulioziniams vaistams nustatymas. Sėkmingam mikobakterijų išskyrimui iš tiriamosios medžiagos didelę reikšmę pirmiausia turi tinkamas mėginių paėmimas, saugojimas ir gabenimas. Mikroskopija negali pakeisti mikrokultūrų auginimo metodo, tačiau tai veiksmingas ir nebrangus būdas nustatyti visuomenei pavojingus užkrečiamus asmenis bei gydymo veiksmingumui stebėti. Fluorescencinis dažymo būdas dažniausiai naudojamas kaip atrankinis metodas nustatyti rūgščiai atsparioms bakterijoms (RAB). Visi tepinėliai, kuriuose matomas švytėjimas, turi būti papildomai dažomi modifikuotu CylioNilseno būdu. Mikobakterijų auginimui tinkamos standžiosios arba skystosios mitybos terpės. Skystosiose mitybos terpėse mikobakterijos auga geriau ir greičiau – mikobakterijų augimas dažniausiai matomas per dvi savaites, o standžiosiose mitybos terpėse tik per 3–6 savaites. Nukleorūgščių amplifikacijos metodu galima nustatyti M. tuberculosis komplekso ir daugelį atipinių mikobakterijų tiesiogiai iš apruoštos tiriamosios medžiagos per keletą valandų, kaip ir atsparumą rifampicinui ir izoniazidui, kurį lemia genų mutacijos. Mikobakterijų identifikacijai iš kultūros naudojamas skystosios chromatografijos metodas, kuris remiasi mikobakterijų ląstelės sienelės riebiųjų rūgščių analize. Nors fenotipiniai M. tuberculosis metodai vis dar išlieka auksiniu standartu, vis labiau populiarėja genotipo nustatymo metodai arba nukleorūgščių amplifikacija ir deoksiribonukleorūgščių (DNR) sekvenavimas bei restrikcinė fermentų analizė. M. tuberculosis komplekso mikobakterijų atsparumo prieštuberkulioziniams vaistams nustatymas ir rezultatų interpretavimas vykdomas remiantis galiojančiais tarptautiniais standartais (angl. The national Committee for Clinical laboratory Standards).