KŪNO DISMORFINIS SUTRIKIMAS: EPIDEMIOLOGIJA, KLINIKA, KOMORBIDIŠKUMAS, GYDYMAS

Abstract

Kūno dismorfinis sutrikimas (KDS) Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo 5 leidime (DSM-5) priski­riamas prie obsesinio – kompulsinio ir kitų su juo susijusių sutrikimų. Tyrimo tikslas – išanalizuoti ir apžvelgti mokslinę literatūrą, aprašančią kūno dismorfinio sutrikimo epidemi­ologiją, kliniką, komorbidiškumą ir gydymą. Rezultatai: KDS paplitimas yra 1,9 proc. bendrojoje populiacijoje. KDS būdingas per didelis ir nuolatinis susirūpinimas savo suvo­kiamais defektais ar išvaizdos trūkumais. Asmeniui atrodo, kad kai kurie jo išvaizdos bruožai yra negražūs, nepriimtini ar deformuoti, nors iš tikrųjų taip nėra. Dažniausiai pasitai­kančios gretutinės ligos yra depresija, nerimo sutrikimas, obsesinis – kompulsinis sutrikimas, valgymo sutrikimai ir sutrikimai, susiję su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu. KDS siejamas su dideliu savižudybių skaičiumi. Gydymas apima kognityvinės elgesio terapijos taikymą ir selektyvių serotonino reabsorbcijos inhibitorių skyrimą.