Agresijos demaskavimas Oskaro Koršunovo ir Larso von Triero kūryboje

Sociologija Mintis ir Veiksmas Pub Date : 2018-11-23 DOI:10.15388/SOCMINTVEI.2018.12170

Salomėja Zaksaitė

{"title":"Agresijos demaskavimas Oskaro Koršunovo ir Larso von Triero kūryboje","authors":"Salomėja Zaksaitė","doi":"10.15388/SOCMINTVEI.2018.12170","DOIUrl":null,"url":null,"abstract":"[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] \n \nStraipsnyje svarstoma, kaip tam tikri primesti vaidmenys engia žmogų, ir kartu aiškinamasi, kaip sąmoningai pa(si)rinkti vaidmenys padeda suvokti savo prigimtį ir tampa „tikresni“ už tikrovę. Tekstą sudaro trys dalys. Pirmojoje pristatoma dramaturginė teorija, socialiniai, psichologiniai bei meniniai eksperimentai, atskleidžiantys žmonių įsijautimą į socialinius vaidmenis ir jų diktuojamus elgesio scenarijus. Antroje dalyje aptariama režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatytų spektaklių trilogija Hamletas, Dugne ir Žuvėdra, o trečioje – Larso von Triero sukurtų filmų trilogija Antikristas, Melancholija ir Nimfomanė. Šias trilogijas sieja bendros dichotomijos: tiesa prieš melą; individuali atsakomybė prieš kolektyvinį prisitaikėliškumą; laisvė prieš priespaudą; gyvybė prieš mirtį; atvirumas prieš apsimestinumą; tikrovė prieš fikciją; gili vaidyba prieš paviršutinišką teatrališkumą. Analizuojami meno kūriniai kartu su psichosocialiniais eksperimentais atskleidžia, kad realistiškas vaidinimas (eksperimentavimas) gali padėti surinkti tokių sukrečiančių, žmogaus prigimtį „apnuoginančių“ duomenų, kuriuos išgauti be vaidybos priemonių būtų labai sunku. \n","PeriodicalId":33062,"journal":{"name":"Sociologija Mintis ir Veiksmas","volume":"29 1","pages":""},"PeriodicalIF":0.0000,"publicationDate":"2018-11-23","publicationTypes":"Journal Article","fieldsOfStudy":null,"isOpenAccess":false,"openAccessPdf":"","citationCount":"0","resultStr":null,"platform":"Semanticscholar","paperid":null,"PeriodicalName":"Sociologija Mintis ir Veiksmas","FirstCategoryId":"1085","ListUrlMain":"https://doi.org/10.15388/SOCMINTVEI.2018.12170","RegionNum":0,"RegionCategory":null,"ArticlePicture":[],"TitleCN":null,"AbstractTextCN":null,"PMCID":null,"EPubDate":"","PubModel":"","JCR":"","JCRName":"","Score":null,"Total":0}

引用次数: 0

Abstract

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje svarstoma, kaip tam tikri primesti vaidmenys engia žmogų, ir kartu aiškinamasi, kaip sąmoningai pa(si)rinkti vaidmenys padeda suvokti savo prigimtį ir tampa „tikresni“ už tikrovę. Tekstą sudaro trys dalys. Pirmojoje pristatoma dramaturginė teorija, socialiniai, psichologiniai bei meniniai eksperimentai, atskleidžiantys žmonių įsijautimą į socialinius vaidmenis ir jų diktuojamus elgesio scenarijus. Antroje dalyje aptariama režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatytų spektaklių trilogija Hamletas, Dugne ir Žuvėdra, o trečioje – Larso von Triero sukurtų filmų trilogija Antikristas, Melancholija ir Nimfomanė. Šias trilogijas sieja bendros dichotomijos: tiesa prieš melą; individuali atsakomybė prieš kolektyvinį prisitaikėliškumą; laisvė prieš priespaudą; gyvybė prieš mirtį; atvirumas prieš apsimestinumą; tikrovė prieš fikciją; gili vaidyba prieš paviršutinišką teatrališkumą. Analizuojami meno kūriniai kartu su psichosocialiniais eksperimentais atskleidžia, kad realistiškas vaidinimas (eksperimentavimas) gali padėti surinkti tokių sukrečiančių, žmogaus prigimtį „apnuoginančių“ duomenų, kuriuos išgauti be vaidybos priemonių būtų labai sunku.

查看原文本刊更多论文

求助全文

约1分钟内获得全文求助全文

来源期刊

Sociologija Mintis ir Veiksmas

自引率

0.00%

发文量

审稿时长

24 weeks