Būsimieji Lietuvos Nepriklau­somybės Akto signatarai Didžiajame Vilniaus Seime

Abstract

1905 m. gruodžio 4–5 d. į Didįjį Vilniaus Seimą, paskatintą revoliucijos, vykusios daugelyje Rusijos žemių, taip pat ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje, susirinko apie du tūkstančiai krašto gyventojų. Audringuose susirinkimuose lietuviai diskutavo ne tik apie Rusijos caro Nikolajaus II pasiūlyto būsimo parlamento, t. y. Dūmos, rinkimą. Kalbėta apie savivaldos aktualijas, iškilo ir krašto politinio savarankiškumo idėja. Didžiojo Vilniaus Seimo posėdžiuose dalyvavo 11 iš 20 būsimųjų 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų. Straipsnyje nagrinėjamas jų indėlis rengiant šį suvažiavimą ir išryškinamas politinis, idėjinis šio suvažiavimo ir Lietuvos Tarybos ryšys. Vienas iš Didžiojo Vilniaus Seimo sumanytojų ir veikliausių rengėjų buvo Jonas Basanavičius, turėjęs svarią tautinės kultūrinės veiklos patirtį, net 25 metus gyveno plačią politinę autonomiją turėjusioje Bulgarijoje. Antanas Smetona, Jonas Vileišis, Steponas Kairys dalyvavo rengiant suvažiavimą, pirmininkavo jo posėdžiams arba talkino formuluojant nutarimus. Po 10 metų jie tapo svarbiomis dešiniosios ir kairiosios politinės srovės figūromis, Vilniuje telkusiomis bendraminčius. Ne tik jie, bet ir Donatas Malinauskas, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis įgyvendino 1905 m. subrendusius sumanymus, dalyvaudami Vilniaus lietuvių visuomeniniame gyvenime. Kunigai Kazimieras Steponas Šaulys, Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis rūpinosi lietuviškos tautinės minties sklaida savo parapijose. Saliamonas Banaitis jau 1905 m. rudenį įkūrė lietuvišką spaustuvę Kaune – pradėjo leisti religinę, šviečiamąją spaudą ir publicistiką. Stanislovas Narutavičius ėmėsi socialinio teisingumo idėjų įgyvendinimo savo gimtajame krašte. Jų atkaklumas ginant savas nuostatas ir kartu gebėjimas prireikus bendradarbiauti turėjo didelę įtaką Lietuvos Tarybos darbui 1917–1918 metais.