Steigiamojo Seimo išrinkimas: lygių politinių teisių įsiteisėjimas valstybėje

Abstract

Paskelbus Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą partijos kėlė kandidatus ir sudarinėjo rinkimų sąrašus. Apie 30 partijų ir organizacijų dalyvavo Steigiamojo Seimo rinkimuose. Daugelis jų kandidatų sąrašuose į Steigiamąjį Seimą moteris įtraukė į antrąjį ar trečiąjį dešimtuką. G. Petkevičaitė buvo vienintelė moteris, partijos kandidatų sąraše buvusi pirmoji. Moterys kandidatės į Steigiamąjį Seimą buvo išsilavinusios, daugiausia netekėjusios, einančios pareigas ir matomos visuomenėje. Dauguma kandidačių buvo aktyvios moterų judėjimo lyderės, žinomos visuomenininkės. Dar vienas bendras bruožas jaunas amžius – daugelis buvo iki 30 metų. Steigiamojo Seimo rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14–15 dienomis. Iš 150 parlamentarų 8 (5,3 proc.) buvo moterys. Pagal Lietuvos krikščionių demokratų bloko sąrašą buvo išrinktos M. Draugelytė-Galdikienė, E. Spudaitė-Gvildienė, M. Lukošiūtė (Lukošytė), V. Mackevičaitė, O. Muraškaitė-Rašiukaitienė, S. Stakauskaitė, pagal Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos sąrašą – G. Petkevičaitė-Bitė ir F. Bortkevičienė. Socialdemokratai neturėjo nė vienos moters parlamentarės. 1920 m. gegužės 15 d. Kaune, miesto teatre, darbą pradėjo Steigiamasis Seimas. Iki nuolatinio prezidiumo sudarymo jam vadovavo G. Petkevičaitė-Bitė, sekretoriavo O. Muraškaitė-Račiukaitienė. Tai buvo ne tik moterų judėjimo laimėjimas, bet ir viso moterų indėlio į visuomenės ir valstybės gyvenimą įvertinimas. G. Petkevičaitė sveikinimo kalbos pradžioje akcentavo politinių teisių moterims suteikimą kaip atlygį už ilgą ir sąmoningą veiklą atkuriant valstybę. Taip ji siekė išsklaidyti dalies visuomenės nuostatą, jog Lietuvos moterys rinkimų teises gavo labai lengvai. Parlamentarės dalyvavo Švietimo bei Knygyno, Sveikatos, Darbo ir Socialinės apsaugos bei Bibliotekos komisijų darbe.