Už laiko ribų: „Sapnavau Japoniją“

Šiame tekste aptariamas sapnas Mindaugo Lukošaičio kūryboje. Į piešinių ciklą Sapnavau Japoniją žvelgiama ne tiek analizuojant piešinio kaip dailės kūrinio savybes, bet labiau per siaubo literatūros klasiko Howardo Phillipso Lovecrafto ir jo plėtotos „keistosios fantastikos“ prizmę. Šis žanras leidžia kalbėti apie nežmogiškos (t. y. žmogui niekaip nepažinios) realybės pojūtį, kuris sunkiai apibūdinamas remiantis viena disciplina. Pastanga apie tai aiškintis gali būti traktuojama ir kaip savotiška „neakademinė“ prieiga prie meninio archetipo, kai siekiama rasti raktą į fantazijos, vaizduotės ir sapnų pasaulį. Straipsnio apibendrinime teigiama, jog istoriniu požiūriu vienas nuo kito nutolusiuose (ir vienas apie kitą nieko nežinojusių autorių) kūriniuose – literatūrinėje fikcijoje ir piešinių cikle – ryškėjantys analogiški meniniai archetipai gali prabilti kaip savotiški intertekstai, jungiantys archajines ir naujausias technologijas, mokslą ir meną. Šiuo atveju „keistosios fantastikos“ (arba „keistojo realizmo“) principai siūlo ne tiek anuliuoti modernybės pagimdytą žinojimą, kiek padėti suprasti tai, kas vis dar ne(pri)pažįstama.