{"title":"Sapnų prisiminimai","authors":"Józef Ignacy Kraszewski, Rūta Janonienė","doi":"10.37522/aaav.106.2022.129","DOIUrl":null,"url":null,"abstract":"\n\n\nFantastinių vaizdinių, sapnų, svajų motyvai retai pastebimi Juozapo Ignaco Kraševskio (Józef Ignacy Kraszewski, 1812–1887) tapybos darbuose ar piešiniuose, tačiau gan dažni literatūrinėje kūryboje ir turėjo didelės įtakos romantizmo pasaulėjautos sklaidai kultūroje. Neretai jo veikaluose sapnas suvokiamas kaip ateities įvykių apreiškimo žmogui būdas. Pavyzdžiui, garsios lietuvių mitologija ir istorija paremtos poemos „Anafielas“ antroje dalyje, skirtoje Mindaugo temai, jau pačioje pradžioje įterpiami baisūs Lietuvos valdovo sapno vaizdiniai, per kuriuos atskleidžiama tragiška tautos ir paties valdovo lemtis – sapnas, „perplėšdamas juodos ateities skraistę“, Dievo valia, tampa simboline Lietuvos istorijos prefigūracija. Kita vertus, sapnai perkelia žmogų į kitą, dvasinę, realybę, daug įvairesnę ir turtingesnę nei konkrečių kasdienos įvykių sąlygotas „tikras“ gyvenimas. Tuo pačiu sapnai tampa anapusybės patyrimo forma ir, nepaisant to, kad kai kada priartėja prie mirties išgyvenimo (žinomas Kraševskio sapnas apie savo paties mirtį), rašytojo buvo suvokiami kaip įvykiai, svajos, „atsitikimai“, tampantys „kita, keistesne, ir, kas žino, ar ne laimingiausia gyvenimo dalimi“. Gyvenimo pabaigoje rašytojas kentėjo nuo miego sutrikimų, dažnai neatsimindavo sapnų, o įdomiausius fiksavo laiškuose broliui, be to, jų pagrindu parašė autobiografinį pasakojimą „Bemiegės naktys“, dalimis publikuotą savaitraštyje Tygodnik ilustrowany. Šiuose tekstuose rašytojas vartoja sąvoką „skaidrus, permatomas sapnas“, kuri apibūdina tam tikrą lyg hipnotinę būseną, negilaus miego ar pusiau miego, pusiau būdravimo laiką, pripildytą tikrovės vaizdų, sumišusių su sapnais. Tai nemaloni būsena, kai kūnas trokšta miego, o dvasia budi, kai baiminamasi beprotybės.\n\n\n\nKraševskio autobiografinis apsakymas „Sapnų prisiminimai“ 1839 m. buvo publikuotas Poznanėje leistame kultūros savaitraštyje Tygodnik Literacki. Kūrinys parašytas Omelno dvare Voluinėje (dab. Ukraina, Lucko rajonas), kuriame Kraševskis su žmona Sofija Voronovičiūte (Woronowiczówna) gyveno 1838–1840 m., taigi priskiriamas ankstyvajam jo kūrybos laikotarpiui ir neturi „Bemiegiems naktims“ būdingos slogios nuotaikos, tačiau jame jau užčiuopiamos temos ir vaizdiniai, pasikartosiantys ir vėlesnių metų veikaluose.\nTekstą iš lenkų į lietuvių kalbą išvertė ir publikaciją parengė Rūta Janonienė.\n\n\n\n\n\n","PeriodicalId":36620,"journal":{"name":"Acta Academiae Artium Vilnensis","volume":" ","pages":""},"PeriodicalIF":0.0000,"publicationDate":"2022-05-14","publicationTypes":"Journal Article","fieldsOfStudy":null,"isOpenAccess":false,"openAccessPdf":"","citationCount":"0","resultStr":null,"platform":"Semanticscholar","paperid":null,"PeriodicalName":"Acta Academiae Artium Vilnensis","FirstCategoryId":"1085","ListUrlMain":"https://doi.org/10.37522/aaav.106.2022.129","RegionNum":0,"RegionCategory":null,"ArticlePicture":[],"TitleCN":null,"AbstractTextCN":null,"PMCID":null,"EPubDate":"","PubModel":"","JCR":"Q4","JCRName":"Arts and Humanities","Score":null,"Total":0}
Fantastinių vaizdinių, sapnų, svajų motyvai retai pastebimi Juozapo Ignaco Kraševskio (Józef Ignacy Kraszewski, 1812–1887) tapybos darbuose ar piešiniuose, tačiau gan dažni literatūrinėje kūryboje ir turėjo didelės įtakos romantizmo pasaulėjautos sklaidai kultūroje. Neretai jo veikaluose sapnas suvokiamas kaip ateities įvykių apreiškimo žmogui būdas. Pavyzdžiui, garsios lietuvių mitologija ir istorija paremtos poemos „Anafielas“ antroje dalyje, skirtoje Mindaugo temai, jau pačioje pradžioje įterpiami baisūs Lietuvos valdovo sapno vaizdiniai, per kuriuos atskleidžiama tragiška tautos ir paties valdovo lemtis – sapnas, „perplėšdamas juodos ateities skraistę“, Dievo valia, tampa simboline Lietuvos istorijos prefigūracija. Kita vertus, sapnai perkelia žmogų į kitą, dvasinę, realybę, daug įvairesnę ir turtingesnę nei konkrečių kasdienos įvykių sąlygotas „tikras“ gyvenimas. Tuo pačiu sapnai tampa anapusybės patyrimo forma ir, nepaisant to, kad kai kada priartėja prie mirties išgyvenimo (žinomas Kraševskio sapnas apie savo paties mirtį), rašytojo buvo suvokiami kaip įvykiai, svajos, „atsitikimai“, tampantys „kita, keistesne, ir, kas žino, ar ne laimingiausia gyvenimo dalimi“. Gyvenimo pabaigoje rašytojas kentėjo nuo miego sutrikimų, dažnai neatsimindavo sapnų, o įdomiausius fiksavo laiškuose broliui, be to, jų pagrindu parašė autobiografinį pasakojimą „Bemiegės naktys“, dalimis publikuotą savaitraštyje Tygodnik ilustrowany. Šiuose tekstuose rašytojas vartoja sąvoką „skaidrus, permatomas sapnas“, kuri apibūdina tam tikrą lyg hipnotinę būseną, negilaus miego ar pusiau miego, pusiau būdravimo laiką, pripildytą tikrovės vaizdų, sumišusių su sapnais. Tai nemaloni būsena, kai kūnas trokšta miego, o dvasia budi, kai baiminamasi beprotybės.
Kraševskio autobiografinis apsakymas „Sapnų prisiminimai“ 1839 m. buvo publikuotas Poznanėje leistame kultūros savaitraštyje Tygodnik Literacki. Kūrinys parašytas Omelno dvare Voluinėje (dab. Ukraina, Lucko rajonas), kuriame Kraševskis su žmona Sofija Voronovičiūte (Woronowiczówna) gyveno 1838–1840 m., taigi priskiriamas ankstyvajam jo kūrybos laikotarpiui ir neturi „Bemiegiems naktims“ būdingos slogios nuotaikos, tačiau jame jau užčiuopiamos temos ir vaizdiniai, pasikartosiantys ir vėlesnių metų veikaluose.
Tekstą iš lenkų į lietuvių kalbą išvertė ir publikaciją parengė Rūta Janonienė.