Intraokuliniai lęšiai. Literatūros apžvalga

Tyrimo tikslas. Išanalizuoti naujausią mokslinę literatūrą apie intraokulinių lęšių privalumus, trūkumus ir taikymą klinikinėje praktikoje. Metodika. Temą nagrinėjančios literatūros apžvalga atlikta „PubMed“, „Medscape“, „Medline“, „Science Direct“, „Web of Science“ elektroninėse duomenų bazėse. Rezultatai. Tyrimų duomenimis, intraokuliniai lęšiai didina pacientų regos aštrumą, kontrastinį jautrumą ir mažina korekcijos akiniais poreikį. Įrodyta, kad ištęsto židinio lęšiai pranašesni už vienžidinius lęšius tarpinio ir artimo atstumo matymui (p < 0,05), tačiau abiem lęšiams būdingi nepageidaujami reiškiniai. Naujos kartos monofokalinis „Tencis Eyhance“ lęšis reikšmingai gerina artimo atstumo regos aštrumą, o kartu su ištęsto židinio monofokaliniais lęšiais pasižymi geresne ir statistiškai reikšminga (p < 0,05) tarpinio atstumo regos aštrumo korekcija. Tolimo atstumo matymo korekcijoje reikšmingų pokyčių tarp skirtingų rūšių vienžidinių intraokulinių lęšių nenustatyta. Ištęsto židinio lęšiams būdingas reikšmingai mažesnis artimas regos aštrumas (p < 0,05) ir kontrastinis jautrumas, lyginant su trižidiniais lęšiais. Dvižidiniai lęšiai su papildoma artinimo geba pasižymi mažesniu vaizdinių artefaktų dažniu. Išvados. Sukurta skirtingų vienžidinių, daugiažidinių intraokulinių lęšių, koreguojančių regą, tačiau kol kas nėra nė vieno vienodai gerai artimą, tarpinį ir tolimą atstumus koreguojančio intraokulinio lęšio, nesukeliančio nepageidaujamų reiškinių.