ŠIZOTIPINIS SUTRIKIMAS: EPIDEMIOLOGIJA, ETIOLOGIJA, KLINIKA, DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS

Abstract

Šizotipinis sutrikimas yra sudėtinga ir dažnai klaidingai diagnozuojama būklė. Skirtinguose ligų klasifikacijų rinkiniuose šis sutrikimas priskiriamas skirtingoms di­agnozių grupėms, apimančioms asmenybės ir šizofre­nijos tipo sutrikimus. Sergamumas skirtingose popu­liacijose skiriasi, tikimybė sirgti šizotipiniu sutrikimu yra didesnė juodaodžių moterų, uždirbančių mažesnes pajamas, ir žmonių, kurie yra išsiskyrę ar našliai. Tiksli šio sutrikimo patogenezė nėra aiški, tačiau įrodyta, kad simptomų vystymuisi įtakos turi genetinis fonas, psicho­loginės traumos ir prenatalinės infekcijos. Šizotipinio sutrikimo kliniką geriausiai atspindi simptomų suskirs­tymas į tris stambias grupes: kognityviniai – suvokimo, keistumo/ dezorganizuotumo, tarpasmeniniai. Sutrikimas diagnozuojamas remiantis klinikiniais simptomais ir jų pasireiškimo dažniu. Gydymo esmė – psichoterapijos ir farmakoterapijos derinimas.