Prakalbinti aplinką: XVII a. – XVIII a. pabaigos vaikų portretų atributika

Abstract

Senuosiuose atvaizduose žmones supantys atributai – vienas reikšmingiausių istorinio portreto simbolinių ir prasminių elementų. Atributai apibrėždavo ne tik konkretaus portretuojamojo charakterį, socialinę padėtį, bet drauge savitai įamžindavo ir išorinę, aplinkos nulemtą jo asmenybės reprezentaciją. Bene ryškiausiai šis aspektas skleidžiasi vaikų portretistikoje, kurios kūrybos iniciatoriais ir formuotojais dažniausiai tapdavo jų artimieji. Straipsnio objektas – šešių Lietuvos muziejų kolekcijose saugomų vietinių ir užsienio autorių nutapytų XVII a. – XVIII a. pabaigos vaikų atvaizdų ikonografija ir atributinė simbolika. Remiantis šiais pavyzdžiais tekste siekiama nors ir fragmentiškuose, tačiau dėl to tik dar labiau intriguojančiuose lietuviškosios vaikų portertistikos kloduose ieškoti kaip tik atributuose neretai užkoduotų mažamečių ugdymo ir anuometės vaikystės sampratos refleksijų.