Nėštumų baigtys po pagalbinio apvaisinimo procedūrų ne moters kūne. Literatūros apžvalga

Abstract

Pagalbinis apvaisinimas – tai procedūros, kurios pasitelkiamos nevaisingumui gydyti. Procedūrų metu atliekamos manipuliacijos su kiaušialąstėmis ir spermatozoidais ne žmogaus organizme, kurių tikslas – moters nėštumas. Šiuo metu tiek Europoje, tiek JAV daugiau nei 2 proc. naujagimių gimsta po pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Skaičiuojama, jog kasmet Lietuvoje tokiu būdu gimsta daugiau nei 300 naujagimių. Nėštumo po pagalbinio apvaisinimo perinatalinė baigtis laikoma gera, jei naujagimis gimsta laiku ir normalios kūno masės. Stebint didėjantį tokių nėštumų dažnį, atliekama vis daugiau tyrimų, kuriuose vertinamas pagalbinio apvaisinimo procedūrų saugumas, su motinos ir vaisiaus sveikata susijusi rizika. Atliktuose moksliniuose tyrimuose aprašomos tiek ankstyvosios, tiek vėlyvosios perinatalinės komplikacijos. Vis dėlto mokslinius tyrimus šioje srityje atlikti sudė- tinga, nes nelengva atskirti, ar komplikacijos yra susijusios su pagalbinio apvaisinimo procedūrų metu atliekamomis manipuliacijomis, ar susijusios su tokiais veiksniais, kaip tėvų amžius, aplinkos veiksniai ir kt. Šiame straipsnyje apžvelgiama mokslinė literatūra apie nėštumų baigtis po pagalbinio apvaisinimo procedūrų ne moters kūne.