Atopinis dermatitas šeimos gydytojo darbe

Abstract

Tyrimo tikslas. Apžvelgti naujausią mokslinę literatūrą apie atopinio dermatito kliniką bei gydymo galimybes, kurios būtų naudingos šeimos gydytojui gydant pacientą, sergantį atopiniu dermatitu. Tyrimo metodai. Atliekant sisteminę literatūros apžvalgą, buvo išnagrinėtas 51 mokslinis darbas ir straipsnis. Mokslinių darbų paieška atlikta naudojant kompiuterinę bibliografinę mokslinių darbų bazę „PubMed“, klinikinę duomenų bazę „UpToDate“, mokslo informacijos sistemą „CRIS“. Paieškoje buvo vartojami reikšminiai žodžiai ir jų deriniai: atopic dermatitis, management of atopic dermatitis, diagnostic of atopic dermatitis. Rezultatai. Atopinis dermatitas yra lėtinė atsinaujinanti uždegiminė odos liga, kuriai būdinga kintama odos išbėrimų morfologija ir ligos eiga. Atopinio dermatito patogenezė yra sudėtinga. Manoma, jog liga išsivysto dėl genetinių, imuninių organizmo pokyčių ir aplinkos veiksnių, sukeliančių odos barjero disfunkciją. Atopinis dermatitas diagnozuojamas remiantis Hanifin Rajkakriterijais bei atsižvelgiant į paciento ir šeimos ligos istoriją. Bendras ligos sunkumas turi būti nustatytas įvertinus objektyvius požymius ir subjektyvius simptomus, remiantis klasikine atopinio dermatito sunkumo vertinimo skale SCORAD (angl. Scoring of Atopic Dermatitis). Terapiniams tikslams pasiekti reikalingas daugiapakopis požiūris, daugiausia dėmesio skiriant niežėjimui mažinti ir ligos kontrolei pasiekti. Pacientai turi būti informuoti apie pagrindinę odos priežiūrą ir vengti provokuojamųjų veiksnių. Paūmėjus ligai arba esant lėtiniams ar pasikartojantiems pažeidimams, reikėtų apsvarstyti vietinio poveikio priešuždegiminius vaistus. Pasireiškus sunkiam atopiniam dermatitui ir nepakankamam vietinio gydymo bei fototerapijos atsakui, tikslingas sisteminis gydymas.