Dailės paroda kovų dėl atminties lauke

Straipsnis grindžiamas įsitikinimu, kad Lietuvos kultūros lauke vis labiau pastebimos istorinės dailės parodos ir didėjanti jų įtaka visuomenei gali lemti dailės istorijos ir jos konteksto apmąstymų ribas: ugdo žiūrovų jautrumą artefaktams, skatina ir iš dalies tenkina kultūros istorijos, visuomenės ir politikos pažinimo poreikį. Imanentiška meno savybė – nuolatinis vizualaus artefakto judėjimas iš (visiško) nematomumo į (dalinį) matomumą – skatina svarstymus apie meno parodos reikšmę ir poveikį, perteikiant „nepatogią“, todėl nutylėtą, iškreiptą atmintį. Kol praeities fragmentas neatpažįstamas, jis negali būti aktualus. Paroda, supažindindama žiūrovą akis į akį su pamirštos tikrovės artefaktais, ją priartina, nuspalvina, išryškina. Straipsnyje, pateikiant atvejo studiją – teksto autorės kuruotas parodas, skirtas Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvos menui ir meniniam gyvenimui, siekiama bent iš dalies atsakyti į klausimą, kiek aktualus, paveikus ir prasmingas yra „nepatogių“ istorinių temų komunikavimas meno parodoje, kurios neatsiejama dalimi yra katalogas. Pateikiami pasirinktų parodų organizavimo motyvai, trumpai apibūdinamas jų turinys, struktūra, sklaidos formos ir metodai.