Lietuvos dailės pasakojimas po trisdešimties metų

Straipsnyje apžvelgiamas bendrasis Nepriklausomybės trisdešimtmečio, 1990–2020 m., Lietuvos dailėtyros vaizdas: institucinio ir akademinio gyvenimo permainos, metodologinių prieigų spektro pokyčiai, menotyros leidiniai ir autoriai. Šios apžvalgos tikslas – įvertinti esamą situaciją ir skatinti diskusiją užklausiant, ar Lietuvoje jau susiformavo sava dailėtyros mokykla? Jei taip, kokie jos ypatumai, kaitos etapai? Ar dailės istorijos naratyvo pokyčius galime laikyti naujo dailėtyros etapo simptomu? Mokyklos klausimas analizuojamas remiantis keliais kriterijais, kuriais įprasta vadovautis konstatuojant atskiros mokslo ar meno mokyklos buvimą. Lietuvių dailėtyrininkų tekstai, daugiausia knygos, aptariami naudojant kritinę tyrimo metodų analizę. Straipsnyje analizuojamų leidinių atranka ir išvados kviečia diskusijai; teiginių subjektyvumas neišvengiamas, nes šiuolaikinė Lietuvos dailės istorijos istorija iki šiol nebuvo sistemingai tyrinėta, o trisdešimt metų – per trumpas laiko tarpas, kad atsisijotų visi reikšmingiausi dalykai ir atsivertų vykusių procesų visuma.